8 DALYKAI, KURIE MAN PADEDA ĮVEIKTI NERIMĄ
Photos / Vaidas Jokubauskas
Pasidalinti blogo įrašu nerimo tema planavau jau seniai (po to, kai gruodį turėjau panikos ataką – nors šiandien vis dar nesu 100% įsitikinusi ar tai tikrai buvo panikos priepuolis), bet kažkaip vis atidėliojau. Kol vakar negavau vienos sekėjos žinutės su klausimu, kaip tokia veikli moteris (aš), turinti nerimą, siekia savo tikslų, nepasiduoda baimėms ir nesustoja? Todėl nusprendžiau, kad jau laikas šitam įrašui išvysti dienos šviesą.
Vis tenka išgirsti: „Negalima taip jaustis” arba „Negalima apie tai kalbėti” arba „Jei turi psichologinių problemų – esi silpnas” ir t.t.. Man atrodo, tai atgyvenęs požiūris, kurį norisi išrauti kaip piktžolę su šaknimis, o vietoj jos pasodinti kokią nors nepaprastai gražią gėlę. Kuri žydi ir dar skaniai kvepia. Nes kelionė į savęs pažinimą yra nuostabi! Gal ne visada lengva ar saldi, bet nuotykiai garantuoti. Reikia daug vidinės stiprybės, noro ir sprendimo, kad esi pasiruošęs tiems nuotykiams. Anksčiau dažnai savęs klausdavau: „Ar ateis tokia diena, kai jau viską žinosiu? Kai niekada nebejausiu nerimo? Kai pagaliau mokėsiu tvarkytis su savo emocijomis? Kai visiškai save pažinsiu? Kai daugiau nebereiks stengtis ir dirbti su savimi?”. Dabar tokio klausimo sau nebeužduodu, nes supratau, kad savęs pažinimas yra viso gyvenimo procesas, o ne galutinė stotelė, kurią galima pasiekti greituoju traukiniu. Pasirodo, nerimas gali tapti puikiu gyvenimo kompasu – ženklu, kad einame netinkama kryptimi. Tik reikia tai pastebėti. Šiandien drąsinu nebijoti jaustis “ne taip” ir neneigti savo emocijų.
Tikiu, kad dauguma jaučia nerimą (ypač šiuo metu). Aišku, kiekvienas labai skirtingai. Vieni jį patiria tik stresinėse situacijose, kiti turi ilgalaikį nerimą, kuris gali trukti ir visą gyvenimą. Aš dažnai nerimauju. Pati ne visada nesuprantu dėl ko, nes tam, atrodo, nebūna jokių aiškių priežasčių. O kartais būna ir net per daug aiškios. Nerimą pirmiausia pajaučiu fiziškai: lengvas galvos svaigimas, spaudžia kaklą ir krūtinę, pakyla pulsas, greitai pavargstu ir blogai miegu. Aš tai vadinu nerimo banga su kuria beveik išmokau susitvarkyti. Žemiau pasidalinsiu 8 dalykais, kurie man padeda įveikti, o gal greičiau susidraugauti su savo nerimu ir išlaikyti vidinę pusiausvyrą. Galbūt, tai padės ir Jums. Skaitydami šį įrašą įsivaizduokite, kad ištiesiu Jums savo ranką ir sakau: “Žinau… Bet viskas bus gerai”.
Trumpai apie mano patirtą panikos ataką – tada, kai gruodį pasidalinau savo istorija apie priepuolį Insta Stories (jis baigėsi sąmonės netekimu), gavau labai daug Jūsų žinučių su atviromis istorijomis ir patirtimis – ačiū Jums už tai. Bet dar daugiau žinučių gavau su prašymais pasidalinti tomis istorijomis. Tačiau suprantu, kad tai yra per daug asmeniška ir pasidalinti galiu tik savo patirtimi. Nemažai Jūsų sakė, kad po panikos atakų pradėjo vengti tų vietų ar situacijų, kurios galėtų sukelti ataką (pavyzdžiui, didelių susibūrimų, susitikimų su draugais ir t.t.). Tai noriu pasakyti, kad aš neketinau taip elgtis. Specialiai ėjau ir dariau viską, ko bijojau, kad nugalėčiau tas baimes. Noras gyventi normaliai, buvo didesnis, už, galbūt, paprastesnį problemos sprendimą – nuolat kažko vengti.
Gali būti, kad panikos atakos jau yra ta riba, kada kūnas bando visais įmanomais būdais pasakyti, kad reikia sustoti ir įkvėpti gyvenimo – tą ir stengiuosi daryti. O po gruodžio mėnesio arti panikos atakos buvau vos vieną kartą, kai sausio pabaigoje su Matu skridome į Balį. Atsimenu lėktuve pradėjo trūkti oro, smarkiai plakė širdis, tirpo visos galūnės. Labai išsigandau, kad esu 10km virš žemės ir jei man kas nors nutiks nebus galimybės išlipti iš lėktuvo. Atrodė, kad galvoje sukosi filmas, kurio nepajėgiu sustabdyti. Kai suvoki, kad tuo momentu pati save “žudai” mintimis – iš tikrųjų pasidaro labai baisu. Tik nesuprantu ar pirma prasideda fiziniai pojūčiai ir tik po to užsisuka karuselė galvoje, kad mirsiu – ar atvirkščiai, ar viskas įvyksta viena metu. Ačiū Dievui, kad tada kažkaip sugebėjau nusiraminti ir neprivedžiau savęs prie blogiausios būsenos. Tai truko gal tik 15 minučių, bet kas yra nors kartą išgyvenęs panikos ataką – tikrai žino, koks kankinantis ir nemalonus tas jausmas. Fui.
Jei jaučiu, kad kažkas panašaus artėja, stengiuosi “prigauti save” ir kažkokiu būdu įsižeminti (nerandu tam tinkamesnio žodžio), nes priepuolis gali pasikartoti netikėčiausiose situacijose/vietose. Svarbu žinoti, kaip elgtis ir dar perspėti artimuosius. Negarantuoju, kad tai, ką dabar perskaitysite Jums padės, bet man padėjo – atėjus panikos atakai turi nebijoti numirti. Iš tikrųjų. Neišvengiamas dalykas be mirties ir mokesčių yra ir faktas, kad mes nežinome, kokia bus ateitis ir dėl nieko negalime būti tikri. Mano siekiamybė – išmokti priimti gyvenimo netikrumą ir nesaugumą, jaustis patogiai apsuptai paslapties ir nežinomybės. Ramiai būti, niekur nebėgti ir stebėti, kas nutiks. Man atrodo, taip atrodo laisvė. Ir kaip rašo vienoje mano mylimoje knygoje apie nerimą: “Tam reikia daug kantrybės ir tiesiog nugyventi šioje žemėje pakankamai ilgai.” O dabar apie būdus, kurie man padeda prie to priartėti.
8 DALYKAI, KURIE MAN PADEDA SUSITVARKYTI SU NERIMU:
June 20, 2020 @ 12:29 am
Nuostabus straipsnis, net susigraudinau!
Seku tave nuo 2017 metu, kai pamaciau tavo straipsni apie depresija ir kazkaip jauciu, kad esi artima mano sielai. Jauciu, kad esi ypatinga asmenybe ir nuostabu, kad daliniesi ir dvasiniais dalykais, tai juk musu neatsiejama dalis. Saunuole esi, ikvepi mane, sekmes visokeriopos tau!
Su pagarba ir linkejimais is Londono, Irma – jeigu kada cia lankysiesi gal kaip nors kurnors iseitu susipazinti bent prie kavos puodelio trumpam 😊
June 21, 2020 @ 11:03 pm
Labas, Irma. Kaip nuostabu! Tikrai, dalinuosi savo gyvenimo kelione su noru/tikslu, kad kažkam tai padės. Labai džiaugiuosi, kad galiu įkvėpti! Psichologinę higieną dažnai pamirštame rūpintis, paliekame paskutinėje vietoje, o iš tiesų – ji pati svarbiausia! Linkėjimai iš Vilniaus 🙂