(NE)PATAIKAUTI KITIEMS

Photo / Monika Rukaitė @monikarukaite

Anksčiau aš dažnai pataikaudavau. Kitų norams. Jų lūkesčiams, įsitikinimams ir nuomonei. Sutikdavau toleruoti man nebūtinai priimtiną kitų žmonių elgesį ar (ir) kalbas, nes buvau per daug užsiėmusi, kad jiems įtikčiau ir patikčiau. Man labai reikėjo tų žmonių pritarimo, kad jausčiausi pakankama ir saugi. Rinkausi jų komfortą vietoj savo. Iš visų jėgų lepinau kitus savo gerovės sąskaita. Jei šiuose keliuose sakiniuose radote kažką pažįstamo, manau šis įrašas Jums bus naudingas. Gera žinia ta, kad viską galima ištaisyti.

Didžiausios mano problemos buvo tai, kad buvau nuolanki, norėjau visiems būti gera, mėgstama ir nemokėjau nustatyti ribų. Konkrečiai – psichologinių, kurios skiria emociškai žalingą ir nežalingą elgesį. Visi žmonės nori apsaugoti save nuo emocinės žalos ir tik sąmoningas ribų nustatymas tą leidžia padaryti. Bet man visada atrodė, kad tai kažkaip nepadoru ir savanaudiška, todėl pasiduodavau manipuliacijoms ir pati tą darydavau, vengdavau kalbėti atvirai ar kelti diskusijas. Įsikaliau į galvą, kad kažkam pasakyti NE iš viso neleistina, todėl vaidinau, kaip puikiai galiu suspėti visais pasirūpinti. Iki tol, kol nualinau save ir, pasirodo, visą tą laiką žmogus, kurį pirmiausia turėjau gelbėti buvau aš pati. Tada pajaučiau, kaip stipriai tokios nuostatos su detoksiškais santykiais on top man kenkia, ir spektaklis baigėsi – aš pradėjau trauktis iš savo (ir kitų) komforto scenos. Oi, zonos!

Ir dabar, po šitiek laiko,
Saulė niekada nepasakė Žemei:
“Tu man skolinga.”
Žiūrėk, kas nutinka tokiai meilei. Ji nušviečia dangų.
– Rumi

Prasidėjo taip reikalingas pokyčių ir augimo kelias, kuris vis dar tęsiasi. Tas procesas nėra lengvas, galbūt daug kam nepriimtinas, bet man gyvybiškai svarbus. Per paskutinius metus, kartu su psichologės pagalba, supratau svarbų dalyką – sveikos ir normalios ribos kyla iš meilės, o ne iš baimės ir jas turėti nėra gėda ar egoistiška. Tuo labiau, dėl to neturėčiau jaustis kalta. Gyvenimas tik vienas. Kas, jeigu ne aš, jį sukursiu tokį, kokį noriu? Man labai patinkančioje Jen Sincero knygoje “You are a badass: kaip nustoti abejoti savimi ir pasiimti iš gyvenimo viską, ko nori” yra tokia citata: “Kai žengi didelį žingsnį į priekį, gyvenimas dažnai tampa mėšlu prieš virsdamas prabangiu laikrodžiu.” Tiesiog detoksikacija tokia didelė, kad pradėjus pokyčius, atrodo, pasaulis slysta iš po kojų ir vienu metu net pradedi abejoti ar tikrai sprendimas keistis ir eiti pirmyn, ten kur trokšti yra geras. Bet čia tik testas – pažiūrėti ar nenori pasiduoti ir ar tikrai esi tam pasiruošęs.

Photo / Pintereset 

Kai mane supančių žmonių ratas pradėjo greitai retėti, iš pradžių pasijutau tarsi palikta už borto. Maždaug dabar nuskęsiu arba mirsiu iš bado. Bet nepagalvojau, kad pas mane gali atplaukti dar geresnė valtis arba laisvas. Ir atplaukė! Su nuostabiais, išmintingais ir įkvepiančiais keleiviais arba kitaip – mano būsimais draugais ir kolegomis. Ne visada vieni kitiems pritariam, keliam daug klausimų ir diskutuojam. Tačiau tą darome atvira širdimi, su pagarba ir pasitikėjimu. Pagaliau, nebijau pasakyti savo nuomonės, tai, ką galvoju ir kaip jaučiuosi.

Tikriausiai, įdomu sužinoti, kodėl tie anie, anksčiau su manimi “plaukę” žmonės mane paliko. Galite spėti iš vieno karto. NES AŠ NUSTOJAU JIEMS PATAIKAUTI. Nustojau dalinti savo laiką ir energiją kaip gražiai supakuotą dovaną tiems, kurie to nevertino. Tiems, kuriems mano nuomonė nebuvo įdomi ar svarbi. Tiems, kurie tiesiog manimi manipuliavo ir naudojosi, kad patenkintų savo emocinius poreikius. Tiems, kurie nebuvo ir nėra pasiruošę išgirsti mano poreikius ir lūkesčius. Tiems, kurie savyje neturi empatijos. Tiesiog tokie žmonės mano artimoje aplinkoje nėra reikalingi ir jiems čia nėra vietos, todėl nematau prasmės aukotis ir stengtis juos išlaikyti šalia. Geriau paliksiu erdvės patirtims, žmonėms ir dalykams, kurie mane džiugina daug labiau arba nuveiksiu kažką naudingo sau. Pavyzdžiui, užsiimsiu saviugda.

Suprantate, pasiduoti kitų žmonių įtakai nėra sudėtinga, ypač jei jautiesi nesaugus, bet išlikti su savimi sąžiningam ir ištikimam, išgirsti ir suprasti save, o tada imtis veiksmų – oho kiek darbo. Ir tam reikia daug drąsos. Nesgi ką kiti pagalvos? Kaip prieš juos atrodysiu? Ką jie pasakys? Čia tas pats, kaip kad spintoje kabėtų Tau labai patinkantis ir tinkantis drabužis, bet tu jo neapsivelki, nes bijai, kaip sureaguos kiti. Anksčiau to bijojau, šiandien galvoju: “O kodėl iš viso man tai turi rūpėti?”. Dabar aš prisiimu visą atsakomybę ir man nebereikia išorinio pritarimo (kurio taip desperatiškai siekiau), kad esu pakankamai gera ar vertinga. Nenoriu kitiems atiduoti šitos galios. Ką žmonės pagalvos neturi nieko bendro su mano saviverte ar manimi, tik su jais pačiais. Esu atsakinga už tai, ką sakau ir darau, bet ne už tai, kaip kiti į tai reaguos. Tai išlaisvina.

Aišku, nereiškia, kad kitų žmonių nuomonė man visiškai nesvarbi – aplinkiniams kartais yra net lengviau pastebėti, tai ko patys nesugebame pamatyti, o tai gali padėti augti ir tobulėti. Tačiau egzistuoja toks dalykas, kaip konstruktyvi kritika ir komplimentai, bet tik nuo manęs priklauso ar jie tikrai konstruktyvūs. Sau vis primenu, kad mano laimė, ramybė ir psichologinė gerovė man yra 10954860030500005856 kartų svarbiau, nei tai, ką apie mane pagalvos (kartais ir tie, kurių aš net nepažįstu). Visada galiu rinktis. Aš renkuosi nepataikauti kitiems ir kurti sveikas ribas, nes tai yra labai didelė mano laimės ir autentiško gyvenimo dalis.

logo