KADA SUPRANTU, KAD TURIU PAILSĖTI?

Kada/kaip supranti, kad turi sau leisti pailsėti, paspausti pause mygtuką? Emocinę savijautą kaip nuovargio indikatorių atradau palyginus neseniai. Atrodė, jei turi jėgų ryte atsikelti iš lovos – vadinasi, jų bus pakankamai, kad atliktum darbus. Bet tai, kad kūnas yra sveikas ir nėra pavargęs, nereiškia, kad Tavo siela gali toliau funkcionuoti pilnu pajėgumu.

Prisvilusiame puode skanios sriubos juk neišvirsi. Pirmiausia jį reikia gerai iššveisti. Karts nuo karto ir savo sieloje galima padaryti generalinę tvarką. Netgi būtina. Kad iš naujo atrastum įkvėpimo gyvenimui ir sau. Poilsis (ir tai nebūtunai turi būti 2 savaičių atostogos po palme, kartais užtenka 5 min. meditacijos kad ir mašinoje arba apsilankymo meno parodoje – visai neseniai lankiausi Eigirdo Scinsko paveikslų parodoje) man reiškia susigrąžinti tai, ką išdalinau be kaltinimo, kad verčiau galėčiau nuveikti ką nors naudingo dėl darbo ar kitų žmonių. Nes patikėkit manimi, nieko naudingiau nei investuoti savo laiką į save, savo vidų ir vertybes būti negali.

Tikiu, kad tik tokiu būdu įmanoma užmegzti sąmoningą ir tikrą ryšį su viskuo, kas yra aplink: mylimaisiais, draugais, šeima, kolegomis, nerimu, baimėmis, džiaugsmu, gamta, visata. Ir jeigu reikia šiek tiek sustoti, kad tą padarytume – puiku! Pasaulis nesugrius. Čia ne varžybos, vietos po saule užteks visiems ir niekam nieko neturime įrodyti, nes jau esame pakankami tokie, kokie esame.

logo