DEPRESIJA | AŠ ĮSIMYLĖJAU SAVO LIGĄ

Photos / Andrius Burba

Kalbėti apie psichologines problemas Lietuvoje vis dar tabu, nes būsi iškart pasmerktas, o geriausiu atveju – apšauktas bepročiu. Net ir pasaulinio lygio žvaigždės, tokios kaip Robbie Williams – pripažino, kad ilgai slėpė tai, kad sirgo depresija, nes tokios sąvokos kaip “depresija” ir “nerimas” visuomenėje buvo nepriimtinos. Galbūt ir šiandien jos vis dar nepriimtinos, bet apie tai kalbėti reikia. Pagaliau nutraukti tą tylą, nes psichologinė ir dvasinė kančia yra milijonus kartų sunkesnė nei fizinė.

Nemažai žmonių emocinę kančią gydo ją slėpdami. Jie griebiasi alkoholio, narkotikų, siekia malonumų, persivalgymo, daro viską, kas prislopina skausmą bet iš esmės jo negydo. Aš visada buvau tas žmogus, kuris galvodavo, kad depresija yra tinginių liga ir nesuprasdavau, kaip apskritai įmanoma ja susirgti. Tai gyvenimas man pasakė: “Žiūrėk, aš tau parodysiu kaip!”.

Ir taip. Aš sirgau depresija. Iškart noriu pasakyti, kad jokios tragedijos, kuri galėtų sukelti man tokią emocinę būseną, apie kurią pasakosiu, nenutiko. Vieną rytą pabudau ir pasaulis pasikeitė. Apie tai kalbėdama, aš rizikuoju būti pasmerka ar neteisingai suprasta. Ir galbūt Tu niekada nesirgai depresija. Linkiu niekada ja ir nesusirgti. Bet tikiu – dauguma tikrai supras, kad tai nėra verkšlenimas, koks gyvenimas blogas ar neteisingas. Ir ne – tai nėra pigus ar banalus marketinginis triukas. Nevaidinu aukos. Atvirkščiai, savo pavyzdžiu noriu suteikti vilties kitiems, panašaus likimo žmonėms, kad įmanoma pasveikti, atsistoti ant kojų ir vėl pradėti gyventi, net tada, kai atrodo, kad tai yra mažiausiai, ko tu nori. Pasirodo, dugnas irgi gali tapti tvirtu pamatu ant kurio statomas gyvenimas. Iš tikrųjų, net ir šis tekstas yra mano gijimo proceso dalis.

Tada depresija man atrodė kaip mirties nuosprendis. Gal todėl, kad depresija yra viena iš sunkiausių kančios formų – tu jauti labai stiprius menkavertiškumo, beviltiškumo, gėdos ir nusivylimo jausmus. Ir taip – kiekvieną dieną, pusę metų. 2017 sausis – birželis. Šito laikotarpio tikriausiai nepamiršiu niekada. Paradoksalu, bet tik per miglą atsimenu, kaip gyvenau tuos šešis mėnesius. Ne todėl, kad nenorėčiau aiškiai prisiminti, tiesiog tuos pusę metų aš buvau tarsi apsvaigusi. Kad būtų paprasčiau suvokti, jausmas buvo toks, lyg aš būčiau paralyžiuota – be valios ir jėgų tai sustabdyti. Tuo metu atrodė sudėtinga kiekviena užduotis – atsikelti iš lovos, nueiti į dušą, pasiruošti maistą ir dar jį kramtyti. O ką jau kalbėti apie mano kūrybinį darbą, kuris reikalauja nuolat generuoti idėjas. Atsimenu, kai reikėdavo atsakinėti klientams ar parašyti kad ir trumpą tinklaraščio postą – tai užtrukdavo valandų valandas, nes man svaigdavo galva ir negalėdavau rišliai sudėlioti sakinių.

Jaučiau, kaip iš manęs dingo gyvybė, noras kažką daryti, įdomumas, tapau abejinga viskam. Sau kartodavau: “negaliu mąstyti”, “nemoku gyventi”, “negaliu dirbti”, “negaliu gaminti maisto”, “negaliu sukoncentruoti dėmesio”, “negaliu skaityti”. Blogiausia, kad tai žlugdė ne tik mane, bet ir mano mylimus žmones. Nustojau domėtis net ir jais. Ir mamyte, aš taip Tavęs atsiprašau, kai skambindavau naktimis, verkdavau į ragelį sakydama, kad nebenoriu gyventi. Aš tik galiu pabandyt įsivaizduoti, kokį skausmą tada Tau kėliau.

Kai tik susirgau, aš nesupratau, kas su manimi vyksta. Tuo metu ieškojau visų įmanomų sveikatos problemų (kraujo tyrimai, skydliaukė, moteriški reikalai, buvo mintis, net šviesti smegenis), o tiksliau bet kokio logiško paaiškinimo, kas su manimi vyksta. Tikriausiai tada būčiau labai apsidžiaugus, jei man būtų radę fizinį „defektą“, nes psichologinį pašalinti užtrunka kur kas ilgiau. Čia operacijos nepadarysi ir žaizdos taip paprastai neužsiūsi. Ir taip… Paaiškėjo, kad problema buvo ne mano sveikata, o mintys.

Per tą laiką aš kasdien išgyvenau visus įmanomus blogiausius egzistuojančius scenarijus – tėvų ligas, mirtis, skyrybas, darbo praradimą, skurdą ir daug kitų dalykų. Nuolat jaučiau silpnumą, stiprų deginimą krūtinėje ir pakaušyje. Visiškai netekau apetito (tada svėriau vos 50 kg). Ir visada norėjau miego, bet blogiausia – kad miegoti negalėjau. Pavykdavo pamiegoti vos kelias valandas per parą, bet ir to nepavadinčiau miegu, nes jis būdavo negilus ir vis prabudinėdavau. Jau sveikas žmogus neišsimiegojęs ir nepailsėjęs jaučiasi blogai, negali normaliai koncentruoti dėmesio, tai ką jau kalbėti apie sergantį. Nemigos priepuoliai mane kankino visus tuos šešis mėnesius, akys stačios net po tris – penkias paras būdavo.

Man tirpo visos galūnės (kojų ir rankų pirštai), nuolat buvo žemas spaudimas – vaikščiojau visa išbalusi. Kitaip sakant, buvau daržovė, nes man niekas neteikė džiaugsmo, niekas nerūpėjo. Praradau pasitikėjimą savimi. Bijojau bendrauti su žmonėmis (buvo sunku net sakinį pasakyti sklandžiai) – o juk viešai rodytis, bendrauti ir kalbėti reikėjo (toks mano darbas). Aplinkiniai jau irgi pastebėjo, kad kažkas su manimi ne taip, kad ir kaip bandžiau tai slėpti – nepadėjo nei makiažas, nei dirbtinė šypsena.

Žiūri į veidrodį, sau į akis – o ten savęs nematai. Buvo akivaizdu – aš nykstu ir gęstu. Be to, artėjo mano knygos pristatymas, kuris man tada kėlė siaubą ir visi kiti svarbiausi knygos paruošimo darbai – galutinis teksto redagavimas, knygos dizainas, viršelis.

Bet kad ir kaip blogai jaučiausi, aš nepasidaviau ir vis tiek ieškojau pagalbos. Ir tik po pusės metų dvasinės ir fizinės kančios aš ją atradau. Kai sirgdama jau maždaug mėnesį pirmą kartą apsilankiau pas kažkokią psichologę – prognozės nebuvo daug žadančios. Sakė, kad mažiausiai pusę metų teks gerti vaistus, dar apie metus ar du užtruks terapija. Vien mintis, kad taip ilgai teks gydyti sielą, mane žudė. Bet neturėjau kito pasirinkimo. Pagalbos ieškojau visur – psichiatrai, psichologai, net dvasininkai. Pačiai sunku patikėti, kiek šundaktarių teko pereiti, kurie net nelabai suvokia, kaip padėti žmogui tokioje situacijoje. Gal tai iš esmės atsako į klausimą, kodėl Lietuvoje tiek daug savižudybių.

Prisimenu pirmą ir paskutinį savo vizitą pas tokią “psichologę”– sėdžiu kėdėje, verkiu krokodilo ašarom, sakau jai, kad nebegaliu gyventi, o ji: “Tai tvarkoje, perveskit man mėnesį į priekį mokestį už konsultacijas ir pažadu – mes Jums padėsim”. Tuo metu ieškojau ir psichiatro pagalbos. Suradau. Gėriau vaistus – vienu metu net keturis – antidepresantus, raminamuosius, migdomuosius ir extra atveju xanax. Tik tiek, kad vaistai turi trumpalaikį efektą – jie slopina simptomus, bet problemų neišsprendžia. Žinoma, kartais vaistai yra tiesiog būtini – priklauso nuo situacijos. Kol vartojau vaistus kas dvi savaites dariausi kepenų tyrimus, kad stebėčiau, kaip vaistai jas veikia. Tiesa, vaistai irgi ne pigus malonumas. Kaip ir tyrimai. Kaip ir gydytojai. Sirgti depresija netgi labai, ir labai brangu. Be to, kai pradėjau gerti vaistus, mano organizmui tai sukėlė dar didesnį šoką – pykino ir svaigino. Nors įtariu, kad gal greičiau pati išprovokavau tokį jų poveikį, dabar jau nežinau. Nes tuo metu mano antras vardas galėjo būti “katastrofa” – suprask, kiekviename žingsnyje isterija ir panika.

Maždaug schema buvo tokia: reikia gerti vaistus, kad jie stabilizuotų mano emocinę būseną, o tada bus galima pradėti psichoterapiją. Bet surasti tinkamą psichologą buvo taip sunku (čia kaip su geriausiu draugu, juk pirmas sutiktas žmogus staiga netampa tavo gyvenimo dalis), kad net turėjau pasiruošusi “wordo” rašinėlį naujiems psichologams, apie tai, kas su manim vyksta, nes kiekvieną kartą pasakoti iš naujo tą patį mane dar labiau vedė į neviltį. Galvojau, kad išeiti iš tokios siaubingos būsenos man niekada nepavyks.

Prireikė šiek tiek laiko, kol atradau nuostabią psichologę Inesą. Tada dingo ir visi vaistai. Ji grąžino man norą gyventi. Dėkoju Tau kiekvieną dieną. Turiu pasakyti neapsakoma ačiū ir kunigui Algirdui Toliatui. Jo palaikymas ir žodžiai suteikė daug stiprybės. Kaip jis pasakytų: “Gyvenimo kelionėje reikia išmokti dvasios baleto – padaryti tai, kas nuo tavęs priklauso, ir palikti, ko nepajėgi, negali, kas turi savaime išsispręsti.”

Dabar įdomiausia dalis – kodėl man taip nutiko. Pirmiausia dėl to, kad norėjau visiems įtikti ir patikti. Man buvo svarbiau, ką apie mane pagalvos kiti, ir tai, kokią jie nori mane matyti. Man buvo svarbu, kad mane įvertintų, dėl to elgiausi pagal kitų man primestus lūkesčius ir reikalavimus. Supratau, kad pamažu prarandu savo gyvenimą ir gyvenu dėl kitų. O atrodo reikėjo tiek nedaug– tik būti sąžiningai su savimi. Aktorius Jim Carrey sakė: “Depression is your body saying f*ck you, I don’t want to be this character anymore, I don’t want to hold up this avatar that you’ve created in the world. It’s too much for me. You should think of the word ‘depressed’ as ‘deep rest.’ Your body needs to be depressed. It needs deep rest from the character that you’ve been trying to play.”

Be to, socialiniai tinklai irgi padarė savo – kai tu matai tuos tobulus gyvenimus, nori/nenori pradedi lyginti save su kitais, ir, pasirodo, nusprendi, kad esi kažkuo prastesnis ir blogesnis už juos visus. Žiūrėk, tas laimingesnis, tas gražesnis, tas turtingesnis. O blogiausia, kad aš pati save išgąsdinau. Bijojau prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą – ir štai kur atsidūriau. Kituose ieškojau išsigelbėjimo, bet gelbėtis pradėjau tik tada, kai supratau, kad tik aš pati esu atsakinga už save. Pirmiausia sau turi jausti pagarbą, o ne tikėtis iš kitų žmonių pripažinimo. Nes ne kiti turi tave įvertinti ar pripažinti – pats viduje turi būti ramus, tada nereikės nei kitų žmonių tam, kad būtum laimingas.

Dar turėjau didžiulį norą kontroliuoti situacijas, žmones, jų elgesį. Aš primygtinai reikalavau, kad viskas klostytųsi taip, kaip aš noriu. Bet kai supratau, kad taip nebus – kilo pyktis ir liūdesys. Maždaug: “Dabar norėčiau guminukų”. Bet ne visi norai pildosi. Kaip mano psichologe Inesa pasakytų: dantis juk irgi nesugenda per vieną dieną, kol reikia jį rauti lauk. Nors supratau, kad šiandien žmonės vis dėl to skiria daugiau dėmesio dantų higienai, nei savo psichologinei savijautai.

Aš ilgai nenorėjau savęs priimti, tiesiog tokios, kokia esu. Nenorėjau savęs pažinti, įsigilinti, ir suprasti , kad nebus mano valia. Aš nuolat kaltinau save dėl visų nesėkmių, kartojau sau, kad esu nieko verta. Ir tai buvo mano didžiausia klaida. Viskas pasikeitė tada, kai pradėjau galvoti, kaip su manim elgtųsi geriausia draugė vienoj ar kitoj situacijoj? Taip ir aš pati pradėjau su savimi elgtis – sau tapau geriausia drauge (būtent taip gimė naujas tinklaraščio pavadinimas). Baigėsi savęs užgauliojimai, menkinimai, gailėjimai.

Kaip šiandien prisimenu dieną prieš savo knygos pristatymą. Situacija maždaug – MIRK/GYVENK. Turėjau suimti save į rankas, sukoncentruoti visą dėmesį ir pasiruošti pristatymo kalbą, nes kitu atveju viskas žlugtų. Aišku, bijojau, kad kalba bus nerišli, padrika ir neįdomi ar suklysiu ją sakydama. Bijojau, kad atrodysiu kaip ligonė, nežinosiu kaip bendrauti su pakviestais svečiais ir dar kaip sugebėsiu šypsotis atėjusiems žurnalistams ir fotografams. Bet nusprendžiau, kad neleisiu sau sugriauti tai, ką kūriau metus ir dėl ko taip sunkiai dirbau. Pabudusi kitą rytą (o miegojau kaip kūdikis) aš visų kūnu jaučiau tokį lengvumą… Atrodo, kad kol miegojau – kažkas paspaudė RESTART mygtuką. Manau būtent tą rytą aš iš tikrųjų padėjau sveikti. Supratau, kad depresija kurį laiką buvo mane išstūmusi iš vairuotojo vietos ir pati atsisėdo ten. Bet knygos pristatymo dieną aš grįžau prie vairo ir nusprendžiau, kad daugiau neleisiu niekam jo perimti. Tiesa, pristatymas pavyko puikiai ir aš dar ilgai buvau euforijoj. Šiandien gyvenimą palyginčiau su fotoaparatu (o man taip patinka fotografuoti!). Atkreipiu dėmesį tik į tai, kas man svarbiausia, gaudau gražiausias akimirkas ir vėliau išryškinu juostą. Jei kas nors nepavyksta – darau kitą kadrą.

Noriu pasakyti, kad tas pasimatymas su savimi ne visada būna patogus ar labai malonus. Kartais labai skausmingas, kankinantis, bet galų gale pasimatymas vis tiek įvyks. Nori to ar ne. Ir gyvenimas vis tiek privers pasirinkti ką tu myli labiau: save, ar tuos, kurie tau aiškina, koks turėtum būti? Nes man atrodo, kad meilė – ir yra sakyti tiesą, kad ir kaip skauda, nepatogu ar nemalonu. O aš nusprendžiau besąlygiškai save mylėti ir dar įsimylėti savo ligą.  Dėl to atsigręžiau į save ir pagaliau įsiklausiau į savo kūną, kuris prašė sustoti, ir gerai pagalvoti – koks aš iš tikrųjų esu žmogus? Pradėjau dirbti su savim. Su Inesa ir vėl ne kartą juokavom, kad brandi, bet nepaklusni siela mokosi gyventi. Čia kaip su reguliariu spintos tvarkymu – turi nuspręsti, ką išmesti, o ką palikti. Žinau, kad manęs laukia dar ilgas kelias. Bet aš pasiruošusi.

Atsimenu, kai jau sirgdama pirmą kartą paėmiau į rankas David D. Burns knygą “Geros nuotaikos vadovas”, ten buvo parašyta:

“Kad ir kokia siaubinga Jūsų depresija ar koks baisus nerimas jus kamuoja, galimybės pasveikti – puikios. Gali būti, esate įtikėjęs, jog jūsų atvejis visai beviltiškas, jog jūs vienas iš tų, kuriems niekada nebus geriau, kad ir ką darytumėte. Bet anksčiau ar vėliau saulę dengiantys debesys prasisklaidys, dangus išsigiedrins ir saulė vėl ims šviesti. Kai taip nutiks, jus užlies palengvėjimas ir džiaugsmas”. Ir tai suteikė vilties. Aš labai laukiau tos akimirkos. Ir panašu ji pagaliau atėjo.

Šiandien 2018 metai. Vasario 26 diena. Gražus sutapimas, kad kaip tik šiandien mano mamytės gimtadienis. Ir nors galvojau, kad nejausti gyvenimo alkio buvo baisiausia bausmė mano gyvenime – dabar suprantu, kad tai buvo didžiausia ir geriausia dovana. Nes dar niekada iki šiol nebuvau tokia alkana – pažinti save, savo emocijas, mane supančius žmones, mylimus. Ir žinokit, kad neįmanoma savo skausmo, kančios, džiaugsmo ar pykčio perduoti kitam žmogui, nes tas pamokas, kurias turi išmokti – privalai priimti pats vienas ir dar padėkoti. Kaip mano nuostabi draugė Jovita pasakytų: „Depresija visada mažesnė už Tave. Net kai ji atrodo neaprėpiama. Ji veikia tavyje, o ne atvirkščiai. Tad jei ji – dangumi slenkantis juodas debesis, tai Tu – dangus.“

Žmonės, tikėkit, be tikėjimo bus sunku atrasti atsakymus. Ir gyvenkit. Šiandien. Atsipalaiduokit. Būkit savimi. Pradėkit lavinti gebėjimą būti laisviems nuo destruktyvių emocijų – baimės, pykčio, abejonių, kaltės ar nerimo, negatyvių žmonių ir situacijų. Kiekvienas čia esam svarbus ir reikalingas. Kiekvienas turim savo misiją.

Dabar aš jaučiuosi laisva. Dabar aš iš tikrųjų gyvenu. Ačiū!!!

 

Ir pabaigai ištrauka, kurią kažkada kažkur radau visai netyčia (net autoriaus neatsimenu):

„Niekas nieko neprivalo.

Tai pirmasis žingsnis.

Ir daugiau nėra jokių lūkesčių.

Nėra nesibaigiančių bandymų šypsotis per skausmą.

Nebėra priešybės.

Tu nekovoji ir nereikalauji.

Neteisybė išnyko ir liko tik dėkingumas viskam, ko negali išmatuoti ir išreikšti žodžiais.

Lengvumas.

Ir paprastumas.

Tu tiek daug nusimetei nuo savo pečių.

Viską, kas spaudė tave prie žemės nenutrūkstamu srautu minčių apie tai, kas neįvyko ar kas įvyko.

Dabar tu laisvas.

Laisvas klausytis ramybėje ir tyloje.

Laisvas tiesiog būti.

Niekas nieko neprivalo dėl tavęs.

Ir tau nieko iš kitų nereikia.

GYVENK.“

logo