APIE AUSKARUS IR SVAJONES

Įsiverti auskarus į kremzlę norėjau seniai tik visada labai bijojau. Ten į liežuvį ar bambą niekad neturėjau didelio noro vertis, nors kai buvau paauglė man tai buvo gražu (suprask, visos kiečiausios mokyklos panos turėjo bent po vieną kažkurioj iš tų vietų).

Tai ką aš padariau – kai buvau 5-oje klasėje įsivėriau antrą auskarą tiesiog aukščiau (bet ne kremzlėj). Tada atsimenu bendraklasės viena po kitos irgi pradėjo vertis ten pat. Man nepatiko, kad staiga tapau kaip visos (tikslas ir buvo išsiskirti), tai tą auskarą išsivėriau ir beveik nebenešiojau. Iki šių metų.

Vat grįžo noras ne tik prisiminti, kad turėjau ten auskarą, bet įsiverti dar 2. Čia tas pats, kaip su stilium ar grožio suvokimu – jis keičiasi. Atsakant visoms į klausimus dėl skaudėjo/neskaudėjo/gali miegoti/ar ištino/ar pūliuoja: tai tie du auskarai gija puikiai, neskauda nei dabar, nei tada kai man juos vėrė – nebent užkabinu su plaukais arba labai šaltas oras (ausį pradeda mausti), miegoti ant kairės pusės vis dar negaliu (manau dar 1-2 mėnesius tikrai negalėsiu).

Auskarus vėriausi kažkur Vilniaus g. prieš Salomėjos Nėries gimnaziją, pavadinimo neatsimenu, nes draugė nuvedė už rankos. Žinau tik tiek, kad pavadinime yra kažkas su beždžionėm, o meistrės vardas Gintarė. Išvada – kai labai kažko nori, tu nebijai ir esi pasiruošus visam diskomfortui, kuris Tavęs laukia. Ir nesvarbu, kalbam apie auskarus ar svajones!
logo